Nėra žodžio neįmanoma

Miglė Mikalajūnaitė – 21 – erių metų mergina atrodo niekuo neturėtų išsikirti iš kitų studentų. Tačiau jos atkaklumas, ryžtas ir tikėjimas savo jėgomis sužavėjo net pasaulinio lygio fotografą Sergej Ponomarjov („Marie Claire“ „XXL“) , kuris šiuo metu dirba ir marketingo guru viename populiariausių „PokerStars“online kazino. Susižavėjęs merginos iš Lietuvos gyvenimu jis panoro pasidomėti, kas šios panelės kasdienybę daro įdomią.

Ne paslaptis, jog per keletą pastarųjų metų į užsienio universitetus, ypatingai į Angliją, kasmet studijuoti išvyksta apie 5 tūkst. jaunuolių. Teigiama, kad greitu metu užsienio universitetuose mokslus tęs kone pusė Lietuvos abiturientų. Kokios buvo tavo priežastys išbandyti studijas svetur?

Juokinga, bet tiesiog tą pajutau. Jau 9 – oje klasėje žinojau, kad bakalauro diplomą įgysiu būtent Anglijoje. Jokiais būdais nesakau, jog nesu patenkinta Lietuvos švietimo sistema, tuo labiau negaliu sakyti nieko blogo apie mūsų šalies universitus. Tikiu, kad ir čia yra daugybę privalumų, o trūkumų galima rasti ir Jungtinės Karalystės universitetuose. Tik mane baisiai traukė tą pasaulį pamatyti… Galbūt dėl to, jog nesu daug keliavusi. Visi sakė, kad po dvyliktos klasės prasideda naujas savarankiško gyvenimo etapas ir nesvarbu kokiame mieste mokaisi. Tik man atrodė, jei kuo toliau nuo namų esi, tuo labiau priklausau tik pats nuo savęs. Šis iššūkis atrodė labai įdomus. Aš to norėjau.

Žinoma, negaliu nepaminėti mokslų kokybės. Lietuvoje neradau tokios studijų programos, kuri patenkintų mano lūkesčius. Londono universitetas pasiūlė itin stiprią praktiką. Deja, Lietuvoje niekas man nebūtų suteikęs net 16 valandų darbo laboratorijoje, o tai dabar gaunu studijuodama Anglijoje.

Kodėl mane tuomet traukia Anglija? Juk tai visame pasaulyje pripažinta, ekonomiškai stabili ir išsivysčiusi valstybė.

001

Taigi, dabar tu mokaisi pačioje Londone širdyje…

Londonas ėmė ir atsitiko. Mėnesį prieš išvykstant studijuoti tiesiog supratau, kad reikia pakeisti norimus universitetus. Tiesiog į galvą atėjo mintis, kad mano vieta būtent šiame mieste ir ne kur kitur. Siųsdama naują paraišką labai rizikavau, bet šis jausmas nebuvo man svetimas. Nuo pat mažų dienų būdavau ten, kur tvyrojo bent lašelis rizikos. Visi artimiausi žmonės tą žinojo, todėl labai palaikė. Matyt, esu gimusi po laiminga žvaigžde, nes rizika pasitvirtino – universitetas mane priėmė. Dabar aš priklausau Londonui.

 

Bet juk šeima, draugai visi liko Lietuvoje. Negi niekada nepasiilgsti jų?

Žinoma, kad taip! Net neįsivaizduojat, kaip ilgiuosi artimųjų, ypatingai, savo sesers dvynės. Ką jau kalbėti apie mamos blynus, kuriuos gaudavau pusryčiams ir kitus nuostabius jos patiekalus (juokiasi)

Šeima ir draugai liko Lietuvoje. Čia atvykau ir buvau viena kaip pirštas. Bet liūdesiui pasiduoti negalima – reikia judėti pirmyn.

 

O Londono triukšmas neužpildo to kartais užplūsiančio vienatvės jausmo?

Negaliu sakyti, jog tai vienatvė. Juk praėjo jau dveji metai ir čia esu be proto laiminga. Neturiu kuo skųstis, mėgaujuosi gyvenimu. O tas triukšmas apie kurį šnekate man labai patinka. Londonas – miestas, kuris nemiega, o tai mane ir apkerėjo.

01

            Žinau, jog mokykloje užsiėmei labai aktyvia veikla. Viena iš jų buvo – šokiai. Ko jie tave išmokė?

Ši mano kelionė prasidėjo dešimties metų. Esu išbandžiusi kone visus šokių žanrus, aplankiusi daugybę studijų, kol galiausiai radau tą vietą, kurioje jaučiausi geriausiai. Ten ir prasidėjo mano nauja patirtis. Vieną dieną gavau pasiūlymą tapti krepšinio palaikymo šokėjų komandos nare. Žinoma, jog sutikau. Puikiai prisimenu patį pirmąjį pasirodymą. Atrodė, jog mane stebi visas pasaulis, galvojau, kad net mažiausia klaidelė bus pastebėta. Manyje tiesiog virė emocijų katilas! Bet būtent tada ir įveikiau savo didelės publikos baimę. Reikėjo tik “perlipti” per save. Dabar tos baimės neturiu. Taip pat, šokiai išmokė savarankiškumo, atsakomybės, komandinio darbo. Supratau, jog gerų rezultatų niekada nepasieksi be didelio įdarbio. Todėl dabar net mažiausiam darbui stengiuosi atiduoti visą save.

 

Kokią vietą tavo gyvenime šis pomėgis užima dabar? Viliuosi, kad vieną dieną tave išvysiu Londono scenoje.

Gaila, tačiau dabar šokiai antraeilis dalykas mano gyvenime… Nors kadaise ne tik aš, bet ir aplinkiniai galvojo, kad būtent su jais siesiu savo ateitį. Tik visada turėjau kitą aistrą – chemiją. Apie ją kaip tolimesnę perspektyvą nuolat ir galvojau. O šokiai… šokiai niekur nedings. Tikiu, kad vieną dieną dar pasirodysiu prieš publiką, o dabar rengiu tik mini koncertus sau prieš veidrodį (juokiasi).

 

02

Juk yra didžiulis skirtumas tarp chemijos ir šokių! Kada ir kaip supratai, jog save įsivaizduoji būtent biomedicinos srityje?

Žmogaus organizmas mane žavėjo nuolat. Vis mąsčiau, iš kur atsiranda adrenalino pojūtis bei kaip ir kodėl tampame laimingi. Studijuodama biomediciną turiu galimybę susipažinti su tuo iš arčiau. Tai plati šaka, leidžianti nagrinėti įvairius žmogaus organizmo veikimo principus. Tik mane labiausiai domina hormonai, todėl planuoju specifikuotis endokrinologijos srityje.

 

Endokrinologija – mokslas apie hormonus. Bet kuo būtent jie, iš viso žmogaus organizmo, tave patraukė labiausiai?

Dėl dviejų itin ypatingų hormonų. Manau, jog kiekvienas yra patyręs adrenalino jausmą. Šis pojūtis atsiranda tuomet, kai mes pajaučiame itin stiprias emocijas. Tada išsiskyrus adrenalinui mūsų kūnas būna pasiruošęs bet kokiai stresinei situacijai, kuri gali pareikalauti daug energijos. Kitas mane žavintis hormonas – dopaminas, dar kitaip vadinamas laimės hormonu. Jis yra atsakingas už pasitenkinimo būseną žmogaus organizme. Dažniausiai atsiranda, kai kalbame ar darome tai, kas artimiausia mūsų širdžiai.

 

Iš pažiūros atrodo, jog šių hormonų veikla nėra itin sudėtinga.

Taip tikrai nėra. Iš tikro, net nežinau kaip paprastai tai padaryti, todėl pasitelksiu vieną puikiai šių hormonų veiklą atspindintį pavyzdį. Gal nuskambės kiek keistai, tačiau tiek adrenalinas, tiek dopaminas išsiskiria, kai žmogus užsiima lošimu. Juk tuo metu mes tikimės laimėti kažką itin vertingo ir taip pat rizikuojame itin dideliu turtu, todėl patyriame įvairias emocijas. Būname pikti, bijome pralaimėti, jaučiame konkurenciją. Visa tai ir yra adrenalinas. O kai žaisdami tikimės laimėjimo ir laimime, patiriame didelį džiaugsmą – čia išsiskiria dopaminas. Krentanti korta, besisukanti ruletė – tai momentai, kurie skatina specifinių hormoninių liaukų stimuliaciją.

 

Ne daug kas pagalvotų, jog kazino gali padėti atlikti biomedicininius tyrimus…

Bet taip yra! Žinoma, žaisdami bingo ar dalyvaudami loterijoje tokių hormonų mūsų organizmas taip efektyviai neišskiria, tačiau visai kas kita, kai žmogus lošia ruletę, pokerį ar blackjack’ą! Pastarieji žaidimai reikalauja daugiau įgūdžių, didesnės motyvacijos ir pastangų. Jie intensyvūs, todėl mumyse verda daugybę emocijų, kurias man itin įdomu narplioti. Šiuos žaidimus naudosiu ir savo rašomajame darbe apie hormonų veiklą žmogaus organizme.

Rekomenduojama:
 
Asus PB277Q 27“ skystųjų kristalų monitorius
 
Dell PowerEdge R220 serveris
 
Dell Latitude 5480 14.0“ i5 8GB 128GB SSD Be OS
 
Lenovo Tab 2 A10-30F baltas planšetinis kompiuteris
 
Lenovo IdeaPad 100-15 15.6“ i5 8GB 480GB SSD Be OS

About admin